Ruduo verkė, o aš kartu su juo.

per nuodėmę tiesą pažinus

šią naktį miegosiu apsikabinus kaltę-

juk dar tik vakar kaklą mano

švelniai gniaužė svetimos rankos.

keista jose buvo suvokti,

jog visgi myliu tik tave.

ir nors nežinau, kam reikėjo rizikuoti

viskuo, ką turiu,

kad suprasčiau,

jog beprotiškai bijau tai prarasti.

todėl tiesą paslėpsiu širdy,

kad išsaugočiau mus.

ir jei reikės, klaupsiu keliais prieš velnią

prašydama negarbingai nuslėpt vakar naktį.

Aš taip norėčiau paprasto gyvenimo.

Pradėti rytą ruošiant pusryčius su artimais,

neskubėti ir nesiversti per galvą lekiant į darbą.

Mėgautis tekančia saule,

ir besijuokiant pasitikti ateinančią dieną.

Nesiekti šlovės ir pripažinimo,

nes žinai, kad esi vertas daugiau.

Vietoj dar keletos nulių banko sąskaitoj,

užmegzti naują pažintį su kaimynu.

Būti atviru sau ir gyvenimui,

naujoms galimybėms ir mažiems džiaugsmams.

Skaityti knygas vakarais,

bėgioti prie jūros smelėta pakrante,

o grįžus dalintis viskuo su mylimais.

Aš taip norėčiau paprasto gyvenimo,

kurti grožį ir pažinti žmones,

neskubėti, lėtai, palengva

tik gyventi, gyvent ir mylėt.

Paklausiau savęs, kas skiria mane

nuo tokio paprasto gyvenimo,

ir atsakymas buvo- tik aš, aš ir niekas daugiau.

kalbėti ir būti išklausytam,

išklausyti ir nekalbėti,

paprasta laimės formulė.