#lietuva
Gyventi noriu.
Keista, jog ne visad.
-ar žinai, kaip mane užpisai?
aš savo smegenims reguliariai bent tris kartus per savaitę.
Ruduo verkė, o aš kartu su juo.
Protas žmogui duotas, kad jis suprastų: vien protu gyventi neįmanoma. Žmonės gyvena jausmais.
E. M. Remarkas “ gyvenimas skolon”
puolęs žemiau nei įmanoma
aš buvau pats velnias,
o jis- mano pragaro skalikas.
jis kaukė tamsoj skausmu,
kai plakiau jį rimbu,
o meilę deginau liepsnose
kartu dvėsdamas jose.
galiu kaltinti trečią
bet kaltas tik aš,
nes dievas neveltui
buvo teisus ištrėmęs mane.
mano vieta žemai,
žemiau nei žmogui skirta žengti,
todėl vadinuos šėtonu
skausmo kūrėju,
ir prašau atleidimo
kurio nesu nusipelnęs.
jei žino du- tai jau ne paslaptis
žmonės mėgsta kalbėti.
jie išduoda tavo paslaptis pirmai progai pasitaikius.
jie įskaudins tave žodžiais- gal tiesiai, o gal aplinkui.
jie meluoja žiūrėdami į akis.
jie šneka, kalbasi ir šnabždasi,
jie bado iš tave iš nugaros raidėmis,
o tu lyg kvailas ir naivus paauglys tikiesi,
kad žmonės nemėgsta kalbėtis.
tikiesi, kad tavo juoda praeitis nepakiš kojos ateičiai.
bet žinai..
žmonės. suknistai. mėgsta. kalbėtis.
jie sugriaus viską, ką turi akimirksiu-
vienu sakiniu, trunkančiu keletą sekundžių.
o tada ir milijono sakinių neužteks ištaisyti klaidas.
keista, kad anksčiau gelbėję žodžiai šiandien man sugriovė gyvenimą.
per nuodėmę tiesą pažinus
šią naktį miegosiu apsikabinus kaltę-
juk dar tik vakar kaklą mano
švelniai gniaužė svetimos rankos.
keista jose buvo suvokti,
jog visgi myliu tik tave.
ir nors nežinau, kam reikėjo rizikuoti
viskuo, ką turiu,
kad suprasčiau,
jog beprotiškai bijau tai prarasti.
todėl tiesą paslėpsiu širdy,
kad išsaugočiau mus.
ir jei reikės, klaupsiu keliais prieš velnią
prašydama negarbingai nuslėpt vakar naktį.
nemiegodami galėjom pailsėti nuo pasaulio
tada atrodė, jog pats dievas juokėsi iš mūsų. lyg galėtų dvi sujauktos širdys padėti viena kitai surinkti šukes. ar du skęstantys išsipainioti iš vandenyne tūnančių pabaisų gniaužtų. tačiau kažkokiu mums nesuvokiamu būdu, vien žvilgsnio užtekdavo, jog lengviau imtum kvėpuoti. ir tame sujauktame pasaulyje radom saugų prieglobstį, kur galėjom nors laikinai prisiglausti ir nuraminti sielą.
ir stipriausi krenta
niekad silpnumo nerodęs vilkas krito negyvas miško tankmėj. ir tik smalsios voverės uostinėjo jo vėstantį kūną ryto saulėj. o vakare nedidelė grupelė vabalų įsirausė į jo kailį, pragraužė odą ir ėmė doroti stipriausio gaujos nario likučius.
nesuprasti sprendimai
tu buvai laimingas, kai ji klūpėdama prieš tave tapdavo visiškai pažeidžiama ir tenkindavo mažiausias užgaidas. buvai laimingas ir tada, kai pasiklysdavot muzikos garsuose ir prikimšdavot savo kūną svaigalais. ypač tau patiko jausti jos trapų kūnelį šalia savęs, karštomis vasaros naktimis, po nesibaigiančių aistros žaidynių. tu žinojai, kad esi laimingiausias šunsnukis šitam sumautam pasauly. niekados nemylėjai nieko taip, kaip to mažo, laukinio padarėlio.
bet sakyk, kodėl šiandien rankomis įsikabinęs į plaukus, veidą nusukęs į sieną, iš nugaros dulkini kitą?
uodų kronikos #1
palik užmušto uodo kūnelį ant sienos. taip leisi suprasti gyviesiems, kad nevalia peržengti ribos.
meilė sau
tai sumedžioti uodą prieš einant miegoti.
kartais nežinau čia hormonus kaltinti ar jausmus nagrinėti
būkit pagerbti
tie, kurie skaitydavot oro gaiviklio tualete instrukciją prancūzų ar kita kalba.
emigrantų kančios
gyvenimas geras, kai mama atveža lietuviškos duonos, agurkų ir saldainių “miglė”.
išdraskyk mano kuklumą
ir paleisk į laisvę liūtą, riaumojantį aistra:
kai niekas kitas nematys ir negirdės,
bet būk budrus ir neišgąsdink,
to drovaus kačiuko, dar tūnančio many.