A Lithuanian Bride

Flawless photography and wedding dress

Wedding photography by Ana Rosso Photography

Wedding dress by Innamorata Bridal

Ruduo verkė, o aš kartu su juo.

Protas žmogui duotas, kad jis suprastų: vien protu gyventi neįmanoma. Žmonės gyvena jausmais.

E. M. Remarkas “ gyvenimas skolon”

puolęs žemiau nei įmanoma

aš buvau pats velnias,

o jis- mano pragaro skalikas.

jis kaukė tamsoj skausmu,

kai plakiau jį rimbu,

o meilę deginau liepsnose

kartu dvėsdamas jose.

galiu kaltinti trečią

bet kaltas tik aš,

nes dievas neveltui

buvo teisus ištrėmęs mane.

mano vieta žemai,

žemiau nei žmogui skirta žengti,

todėl vadinuos šėtonu

skausmo kūrėju,

ir prašau atleidimo

kurio nesu nusipelnęs.

jei žino du- tai jau ne paslaptis

žmonės mėgsta kalbėti.

jie išduoda tavo paslaptis pirmai progai pasitaikius.

jie įskaudins tave žodžiais- gal tiesiai, o gal aplinkui.

jie meluoja žiūrėdami į akis.

jie šneka, kalbasi ir šnabždasi,

jie bado iš tave iš nugaros raidėmis,

o tu lyg kvailas ir naivus paauglys tikiesi,

kad žmonės nemėgsta kalbėtis.

tikiesi, kad tavo juoda praeitis nepakiš kojos ateičiai.

bet žinai..

žmonės. suknistai. mėgsta. kalbėtis.

jie sugriaus viską, ką turi akimirksiu-

vienu sakiniu, trunkančiu keletą sekundžių.

o tada ir milijono sakinių neužteks ištaisyti klaidas.

keista, kad anksčiau gelbėję žodžiai šiandien man sugriovė gyvenimą.

per nuodėmę tiesą pažinus

šią naktį miegosiu apsikabinus kaltę-

juk dar tik vakar kaklą mano

švelniai gniaužė svetimos rankos.

keista jose buvo suvokti,

jog visgi myliu tik tave.

ir nors nežinau, kam reikėjo rizikuoti

viskuo, ką turiu,

kad suprasčiau,

jog beprotiškai bijau tai prarasti.

todėl tiesą paslėpsiu širdy,

kad išsaugočiau mus.

ir jei reikės, klaupsiu keliais prieš velnią

prašydama negarbingai nuslėpt vakar naktį.

nemiegodami galėjom pailsėti nuo pasaulio

tada atrodė, jog pats dievas juokėsi iš mūsų. lyg galėtų dvi sujauktos širdys padėti viena kitai surinkti šukes. ar du skęstantys išsipainioti iš vandenyne tūnančių pabaisų gniaužtų. tačiau kažkokiu mums nesuvokiamu būdu, vien žvilgsnio užtekdavo, jog lengviau imtum kvėpuoti. ir tame sujauktame pasaulyje radom saugų prieglobstį, kur galėjom nors laikinai prisiglausti ir nuraminti sielą.

ir stipriausi krenta

niekad silpnumo nerodęs vilkas krito negyvas miško tankmėj. ir tik smalsios voverės uostinėjo jo vėstantį kūną ryto saulėj. o vakare nedidelė grupelė vabalų įsirausė į jo kailį, pragraužė odą ir ėmė doroti stipriausio gaujos nario likučius.

nesuprasti sprendimai

tu buvai laimingas, kai ji klūpėdama prieš tave tapdavo visiškai pažeidžiama ir tenkindavo mažiausias užgaidas. buvai laimingas ir tada, kai pasiklysdavot muzikos garsuose ir prikimšdavot savo kūną svaigalais. ypač tau patiko jausti jos trapų kūnelį šalia savęs, karštomis vasaros naktimis, po nesibaigiančių aistros žaidynių. tu žinojai, kad esi laimingiausias šunsnukis šitam sumautam pasauly. niekados nemylėjai nieko taip, kaip to mažo, laukinio padarėlio.

bet sakyk, kodėl šiandien rankomis įsikabinęs į plaukus, veidą nusukęs į sieną, iš nugaros dulkini kitą?

uodų kronikos #1

palik užmušto uodo kūnelį ant sienos. taip leisi suprasti gyviesiems, kad nevalia peržengti ribos.

meilė sau

tai sumedžioti uodą prieš einant miegoti.

kartais nežinau čia hormonus kaltinti ar jausmus nagrinėti

būkit pagerbti

tie, kurie skaitydavot oro gaiviklio tualete instrukciją prancūzų ar kita kalba.

emigrantų kančios

gyvenimas geras, kai mama atveža lietuviškos duonos, agurkų ir saldainių “miglė”.

išdraskyk mano kuklumą

ir paleisk į laisvę liūtą, riaumojantį aistra:

kai niekas kitas nematys ir negirdės,

bet būk budrus ir neišgąsdink,

to drovaus kačiuko, dar tūnančio many.

šiandien viena iš tų dienu, kai noriu daryti viską ir nieko tuo pat metu, o viduj lyg koks lokys plėšytų mane į skutelius.